Danutė Kalinauskaitė: „jei rašytojas neturi savo stiliaus, jis nėra rašytojas"

Ketvirtadienio vakarą bibliotekoje lankėsi rašytoja, redaktorė, žurnalistė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė.

1987 m. pasirodė pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa", vėliau, beveik po šešiolikos metų pertraukos, 2003-iaisiais, pasirodė apsakymas „Namo", 2008 m. išleistas antras novelių rinkinys „Niekada nežinai", 2015 m. – novelių rinkinys „Skersvėjų namai".

 Po renginio kalbiname autorę, kurios ir klausiame:

Viename straipsnyje randu sakinį, jog „prozininkė Danutė Kalinauskaitė savo kūryba pradžiugina retai". Kokie kasdieniai jūsų darbai, mintys, veiklos? Ir sekantis klausimas, kuris jau turbūt įkyrėjo, tai kodėl taip retai mus pradžiuginate savo kūryba?

Aš manau, kad Lietuvoje yra per daug rašytojų, kurie savo kūryba pradžiugina per dažnai: leidžia knygas kiekvienais metais, nes jiems galbūt atrodo, kad, jei šiais metais neišleisi knygos, kitais metais nebebūsi rašytojas, išnyksi iš rašytojų žemėlapio. Aš tokios baimės neturėjau niekada ir man rašosi tada, kai aš turiu, ką pasakyti, kai guli ant širdies, galvoj, neduoda ramybės ir noriu papasakoti istoriją ar kažką daugiau. Ilga pauzė susidarė, matyt, todėl, kad aš neturėjau, ką pasakyti. Ne viename interviu sakiau, kad tiesiog buvau laimingas žmogus, mama, žmona, dukra, – viskas mano gyvenime gerai klostėsi, tai kam rašyti knygas, kai nieko netrūksta? O kai atsiranda spyris į užpakalį, kad norisi rašyti tarsi terapiniais sumetimais. Paskui įsirašai ir pajauti savo, kaip rašytojos, jėgą ir taip po daugybės metų tapau rašytoja. Manau, kad reikia užsidirbti duoną, o rašymas yra veikla šalia to. Esu redaktorė, dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir ten rengiu spaudai mokslininkų, literatūrologų parengtas knygas, įvairius žinynus, monografijas, kurios man yra labai įdomios ir iš to pelnausi duoną. Važinėju į įvairiausius renginius, literatūros vakarus, vertimų dirbtuves, - žmogus turi suktis kaip bitelė ratuota, kad užsidirbtų. Būtų labai puiku, jei aš galėčiau tiktai rašyti ir gyventi iš rašymo, bet net ir užsienyje tik iš to gyvena tokie rašytojai kaip Dan Brown ir kiti bestseleristai. Lietuvoje aš tokio žmogaus nežinau.

Kaip dažnai skaitote savo parašytą tekstą, jį analizuojate, taisote, gryninate, konstruojate, dirbate su juo?

Labai daug. Jei dirbčiau mažiau, gal būtų ir knygų daugiau. Aš galiu fanatiškai perrašyti tekstą, pastraipą. Jei ji neskambės, nebus taip, kaip išsivaizduoju, kaip noriu, kad būtų. Buvo toks lietuvių stilistas Antanas Vaičiulaitis, kurio bet kurią pastraipą paimtum, ją perkaitytum, pamatytum, kaip ji skamba ir išmestum nors vieną žodį, griūtų viskas,-  vadinasi, kaip yra viskas sustyguota, tankiai sumegzta, apgalvotas kiekvienas žodis, ypač trumpo žanro kūriniuose, novelėse, kad negali nei pridėti, nei atimti. Tikras stilistas žino, ką rašo, žodžio vertę ir nerašinėja bele kaip, ir aš esu iš tų žmonių.

Jei prakalbome apie stilių... Jūsų tekstas žaismingas, grakštus, lydimas humoro. Ar galima pasiskolinti stilių, kopijuoti, išmokti?

Jokiais būdais. Galima skaityti daug kitus autorius, įvairiausius stilius, kad atrastum savo stilių. Kažkada Bronius Radzevičius yra sakęs: „nieko nekopijuokite – pats nedėkingiausias gyvenime užsiėmimas". Marina Stepnova apie stilių yra sakiusi, jog „stilius – pirštų anspaudas". Aš esu įsitikinusi, jei rašytojas neturi savo stiliaus, to ypatingo rašymo būdo, jis nėra rašytojas. Dabar yra labai daug knygų, bet, manau, ne visų tų knygų autoriai yra rašytojai.

Ar sutinkate, kai Jus vadina detalių autore?

Turbūt, nes aš mėgstu įsižiūrėti į mažas daleles. Man detalė yra labai svarbi. Iš jos galiu išrutulioti visą žmogaus gyvenimo istoriją. Kartais sako, pasižiūrėk į žmogaus rankas, piniginę, kaip ji nunešiota, batus, kaip jie nuklišę, kaip kelia šaukštą, kokia jo kalbėjimo maniera, -  iš mažos detalės gali kurti, atkurti jo gyvenimą.

Kaip vertinate kritikų nuomonę apie Jūsų kūrybą?

Nepasakyčiau, kad ta nuomonė manęs neveikia. Iki šiol ta nuomonė būdavo labai palanki, nors buvo ir labai kritiškų recenzijų, ypatingai viena, kada susipurčiau, iškrito žandai ir pagalvojau „oho", ne gi čia apie mane? Tą šaltą dušą reikia išmokti priimti ir suprasti, kad tu negali patikti visiems. Ir manau, jei tu patiksi visiems, tavo literatūra bus labiau popsinė, nors gera popsinė literatūra irgi geras dalykas.

Muzikos ir teatro akademijos studentė rengėsi kurti filmą pagal novelę „Pakeleivė" iš knygos „Skersvėjų namai". Kokia jūsų reakcija?

Aš žinau, kad esu vadinama tokia vizualia kinematografiška autore. Pagal vieną mano novelę „Niekada nežinai" jau yra sukurtas filmas anksčiau, Giedrius Tamoševičius sukūrė ir ten puikiai suvaidino pagrindinį vaidmenį Juozas Budraitis, - man buvo labai įdomu žiūrėti. O vėliau studentė, kuri gynėsi savo darbą, sukūrė pagal novelę „Pakeleivė", jos vadovas buvo Audrius Puipa. Stengiausi jai padėti, aiškinomės tas prasmes, idėja, mūsų bendravimas... Aš jį mačiau, man labai patiko. Dabar laukiu, kada galėsiu pasižiūrėti per kokį „Kino pavasario" festivalį. Vertinimai buvo labai įvairūs, man jis patiko, gal todėl, kad jis arti skūros.

Kada ruošiasi ateiti dar viena Jūsų knygą?

Ta knyga yra rašoma. Pasakysiu kuo netaisyklingiau kaip kalbos komisijos narei - „esu procese" ir manau, kad ją pribaigsiu. Tai jau bus didesnio žanro kūrinys, nebe novelės. Tai kūrinys, kurio man pačiai imtis buvo iššūkis ir įdomu rašyti.

Interviu ruošė ir autorę kalbino Dainora Narkūnienė